Lithuania
Domiuosi šiuolaikine lietuvių literatūra, labiausiai poezija.
Vytauto Didžiojo universitete įgijau humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. Dėsčiau kūrybinį rašymą, poezijos teoriją. Tačiau kritika - artimiausia profesinė sritis, teikia polėkį ir džiaugsmo tyrinėti šiuolaikinius procesus, žaisti ir augti. Manau, jos reikšmė vidiniam literatūros procesui didelė ir ilgalaikė.
Nuo 2011 m. skelbiu recenzijas ir apžvalgas kultūrinėje spaudoje.
S kaitydama poeziją kartais prisimenu garsiąją Donaldo Kajoko mintį, esą su laiku poeto jėgos silpsta . Iš dalies su juo sutinku: reto kūryba būna tolygiai stipri. Įdomiausios pastarųjų metų poezijos knygos parodė, kad taip nutinka ne dėl gabumų stokos, bet dėl atsiradusios kūrybos inercijos.
Naujausias Valdo Papievio kūrinys „Ankančiam pasauly“ anaiptol ne distopija, veikiau priešingai: ar gali būti kas nors jai tolimesnio nei estetizuota šio rašytojo proza? Jos paliekamas poveikis ne menkesnis.
Mindaugo Kvietkausko poezijos knygą „Gruntiniai vandenys" skaičiau ilgai, kiekvieną kartą vis aiškiau suvokdama jos poliglotišką prigimtį.
Prieš pasirodant poezijos knygai „Undinės žvejoja“, Alina Borzenkaitė buvo įvertinta „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ jaunųjų skaitymuose. Tai nenustebino: paatviraujančios poezijos sraute jos rimuoti tekstai apie Vilnių savaime buvo kitokie.
Neringa Butnoriūtė skaito daug knygų. Anot jos, tai ir malonumas, ir iššūkis - įsigilinti, suprasti, ką skaito. Vėliau rašydama recenzijas ji siekia išlikti nepriklausoma ir...
Kaip retai kalbame apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Rodos, ką tik pasibaigė dar vienas dešimtmetis, o kol kas viešai neapsvarstėme, koks jis buvo poezijai, kur link naviguoja kūrėjų dėmesys, ar keičiasi raiškos formos.
Mariaus Buroko poezija kalba apie sunkiai pakeliamą tikrovės spaudimą, parašyta su empatija ir moko mąstyti jaučiant. Kad to pasiektų, poetas „Seismografe“ sėkmingai atlieka kokybinį kūlverstį.
Perskaičiusi naująjį poeto, vertėjo Dovydo Grajausko „Debreceno gatvės bliuzą“ pagalvojau: gera knyga. Bet, velnias, norėčiau būti anksčiau negirdėjusi joje įrašytų pokštų, nepažinusi strategijų ir prie šios poezijos prieiti tyrai – nesuvokdama, kad knygos kontekstą ir (iš dalies) turinį formuoja vienas šalutinis faktorius.
„Atiduodu Tėvynės idėją pabėgėliui iš Afganistano" (p. 12), „Laukiame popiežiaus, kaip vergai laukdavo imperatoriaus" (p. 23), „Patinka būti prarūgusiai" (p. 56). Tai citatos iš naujausios Giedrės Kazlauskaitės knygos „Marialė", ambicingai pavadintos pagal senąsias Marijos stebuklus registravusias knygas. Tai labai kazlauskaitiška: kiekvienoje knygoje poetė išryškina po naują biografinį klodą ir tyčia žaidžia intelektualizmu.
Ketvirtoji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga „Antra dalis" - greitai perskaitoma, tačiau daug lėčiau perprantama. Mane ji sudomino krizės įveikimo pasakojimu. Nežinau, ar daug kūrinių atsiranda be krizės, bet pastarąjį dešimtmetį jos tapo gerokai autobiografiškesnės. Diagnozės, netektys, nutylėtos traumos ir įgytos patirtys tapo parankios konstruoti poetų tapatybes, derinant terapinę saviraišką ir aktualius socialinius komentarus.